Tu man kažką sakai, aš negirdžiu, Nes Tavo balsą atkartoja paukščiai. Nes tampa neaprėpiamu žodžiu Vienu metu ir giluma, ir aukštis. Įsiklausyk kaip dūzgia aviliai, Kaip tyliai šlama lapai ir šešėliai, Įženkim į šią vasarą giliai Kaip romūs pasiklydę avinėliai. Su almančiu pasauliu vienumoj, Šviesioj paunksmėj mudu atsigulkim. Barokas ošia medžių gilumoj, Mes daug greičiau nei jis pavirsim dulkėm. Bet gintaras negrįžta į sakus. Ir mums nebus už mūs žodžius atleista. Tik vasara apglėbs mus kaip vaikus Nuėjusius toliau, nei buvo leista
https://primoaccordo.net/alina-orlova/su-alman-iu-pasauliu.htm